Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
lt
En

Naujienos

LVAT išnagrinėjo norminę administracinę bylą dėl Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio

LVAT išnagrinėjo norminę administracinę bylą dėl Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio
2019-02-20

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. vasario 14 d. paskelbė sprendimą norminėje byloje dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. įsakymo „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ ir dėl 2015 m. įsakymo „Dėl vienuolyno statinių ansamblio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ teisėtumo.

Šioje administracinėje byloje LVAT kolegija pripažino, kad aukštesnės galios teisės normoms neprieštarauja: Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 1 punktas ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos kultūros ministras patvirtino Vienuolyno statinių ansamblio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ribų planą ir paveldotvarkos projektą; Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558  2 punktas; Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190  1 punkto 1.4 papunkčio dalis, kurioje kodu U1 pažymėta nekilnojamoji vertybė (kultūros paminklas Vilniaus senamiestis) paskelbta saugoma. Likusi norminės administracinės bylos dalis nutraukta.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalis reglamentuoja tik vieno iš specialiųjų planų tipų – specialiojo saugomų teritorijų tvarkymo plano – tvirtinimą. Ginčijamu kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu ĮV-558 patvirtintas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) apima teritorijos ribų planą ir paveldotvarkos projektą, t. y. specialiųjų planų tipus, numatytus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 22 straipsnio 3 dalies 2 ir 5 punktuose, kurių tvirtinimo Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 7 dalis nereglamentuoja. Todėl ginčijamo įsakymo 1 punktas, kuriuo patvirtintas nurodytas Specialusis planas, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) 7 daliai.

Kaip nurodoma sprendime, aplinkybė, kad tuo pačiu kultūros ministro Įsakymu buvo ir patvirtintas Specialusis planas, ir iš dalies pakeista Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento taikymo apimtis, nėra pagrindas teigti, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas panaikintas Specialiuoju planu: Įsakymo 2 punkto nuostata, jog Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatos Vienuolyno statinių ansamblio (toliau – ir Ansamblis) teritorijoje galioja tiek, kiek neprieštarauja Specialiojo plano sprendiniams, Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas yra ne naikinamas, o keičiama jo taikymo apimtis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 3.14 punktu, Kultūros ministerija įgaliota tvirtinti Kultūros paveldo departamento parengtus kultūros paveldo objektų (nekilnojamųjų kultūros vertybių) apsaugos reglamentus. Toks įgaliojimas apima ir atitinkamų reglamentų normų naujų redakcijų, kuriomis keičiamos ankstesnės redakcijos, tvirtinimą: kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento Bendrosios dalies VII skyriaus „Senamiesčio apsaugos reglamento ir juo nustatytų reikalavimų patikslinimas, papildymas arba kitoks keitimas“ 23 punktas (2014 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. ĮV-90 redakcija) nustato, kad Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas arba atskiros jo dalys bei juo nustatyti atskiri reikalavimai patikslinami, papildomi arba kitaip keičiami Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos  teikimu Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu.

Anot LVAT, kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 priėmimo metu kultūros paveldo objektas, paskelbtas kultūros paminklu, jau patenka į saugomo objekto apibrėžtį, o kultūros paminklo paskelbimas valstybės saugomu nepanaikino nei kultūros paminklo statuso, nei sumažino reikalavimus, keliamus tokio saugomo objekto (kultūros paminklo) tvarkybai ir naudojimui. Vilniaus senamiesčiui, kaip valstybės saugomam kultūros paveldo objektui, imtos taikyti NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikė šiam kultūros paminklui papildomą teisinę apsaugą, nustatytą NKPAĮ 19 straipsnyje, dėl ko tokių kultūros paminklo pripažinimo valstybės saugomu padarinių nėra pagrindo vertinti kaip žemesnio paveldosaugos lygmens nustatymo.

Norminės administracinės bylos Nr. eI-7-624/2019.