Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
lt
En

2014 metai

Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies aiškinimo

LVAT 2014 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1900/2013 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad ūkio subjektams dalyvaujant tokioje, kaip apibūdinta šioje byloje, bendroje informacinėje sistemoje, Konkurencijos tarybai įrodžius, kad šioje sistemoje buvo patalpintas sisteminis pranešimas apie nuolaidų ribojimą ir nustatytas techninis ribojimas įvesti nuolaidos dydį, gali būti taikoma prezumpcija, kad šie ūkio subjektai žinojo ar privalėjo žinoti apie informacinėje sistemoje patalpintą sisteminį pranešimą, ir, neprieštaraudami taikomam nuolaidos ribojimui, išreiškė nebylų sutikimą apriboti kainų nuolaidas, todėl jiems gali būti taikoma atsakomybė dėl veiksmų derinimo pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, į kokius faktorius turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar ūkio subjektai, dalyvaujantys bendroje informacinėje sistemoje tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, suderino savo veiksmus SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2016 m. sausio 21 d. sprendimu byloje „Eturas“ UAB ir kt. prieš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, C-74/14 nusprendė, kad:

1. SESV 101 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad jeigu informacinės sistemos, skirtos leisti kelionių agentūroms pardavinėti keliones jų interneto svetainėse taikant vienodą užsakymo formą, administratorius asmenine elektronine žinute išsiunčia šiems ūkio subjektams pranešimą, kuriame įspėja, kad per šią sistemą parduodamoms prekėms taikomos nuolaidos nuo šiol bus ribojamos, ir po šio pranešimo išplatinimo šioje sistemoje padaromi techniniai pakeitimai, būtini šiai priemonei įgyvendinti, galima preziumuoti, kad nuo to momento, kai minėti ūkio subjektai susipažino su sistemos administratoriaus atsiųstu pranešimu, jie dalyvavo atliekant suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal nurodytą nuostatą, jeigu jie viešai neatsiribojo nuo šių veiksmų, nepranešė apie juos administracinėms institucijoms arba nepateikė kitų įrodymų šiai prezumpcijai paneigti, pavyzdžiui, įrodymų, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida.

2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis įrodymų vertinimą ir reikalaujamą įrodinėjimo standartą reglamentuojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, turi ištirti, ar, atsižvelgiant į visas jam žinomas aplinkybes, pranešimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai žinojo jo turinį. Nekaltumo prezumpcijai prieštarautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad vien šio pranešimo išsiuntimo faktas gali būti pakankamas įrodymas siekiant nustatyti, kad jo adresatai turėjo žinoti jo turinį.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016 (Visą sprendimo tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).


Dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnio aiškinimo

LVAT 2014 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-703/2014 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu:

Ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnis gali būti aiškinamas, kaip suteikiantis apmokestinamojo asmens teisę atskaityti pirkimo PVM, sumokėtą pasigaminant (įsigyjant) verslui skirtą ilgalaikį turtą, koks yra nagrinėjamoje byloje, kuris (1) yra tiesiogiai skirtas neatlygintinai naudotis visuomenės nariams, (2) bet gali būti pripažintas priemone pritraukti lankytojus atvykti į vietą, kurioje apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, planuoja tiekti prekes ir (ar) teikti paslaugas

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2015 m. spalio 22 d. sprendimu byloje Sveda C-126/14 nusprendė, kad:

Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnį reikia aiškinti taip, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis jis suteikia apmokestinamajam asmeniui teisę atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą įsigyjant ar pasigaminant numatomai ekonominei veiklai, susijusiai su kaimo ir rekreaciniu turizmu, skirtą ilgalaikį turtą, kuris, viena vertus, yra tiesiogiai skirtas neatlygintinai naudotis visuomenei ir, kita vertus, gali būti priemonė apmokestinamiems sandoriams vykdyti, jei nustatytas tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys tarp pirkimo sandorių išlaidų ir vieno ar kelių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, išlaidų arba visos apmokestinamojo asmens ekonominės veiklos išlaidų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remdamasis objektyviais duomenimis.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2016 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2152-556/2016

(Visą sprendimo tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).