Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
lt
En

2019 metai

Informacija atnaujinta 2019-08-13 16:08:52

Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo bendrosios sistemos (Pagrindų direktyva) nuostatų išaiškinimo

LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3170-662/2019 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti:

Ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo bendrosios sistemos (Pagrindų direktyva) 2 straipsnio m punktas turi būti aiškinamas taip, kad „elektroninių ryšių tinklų teikimas“ neapima tokios televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklos, kokią vykdo pareiškėjas?

Ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybėms narėms nustatyti privalomojo programų siuntimo („must carry“) įpareigojimą (tretiesiems asmenims priklausančiais palydoviniais tinklais transliuoti televizijos programą ir suteikti prieigą prie šios transliacijos galutiniams paslaugos gavėjams) ūkio subjektams, kaip pareiškėjas, kurie (1) vykdo sąlyginės prieigos sistema apsaugotą televizijos transliaciją per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus, šiuo tikslu priimant tiesiogiai transliuojamų televizijos programų (kanalų) signalus, juos konvertuojant, koduojant bei siunčiant į dirbtinį Žemės palydovą, iš kurio šie signalai nenutrūkstamai transliuojami Žemės kryptimi, ir (2) siūlo klientams televizijos programų paketus, šiuo tikslu sąlyginės prieigos priemonėmis atlygintinai suteikdami prieigą prie minėtos apsaugotos televizijos transliacijos (jos dalies)?

Ar Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šios nuostatos taikymo prasme nelaikoma, jog didelė galutinių paslaugų gavėjų dalis elektroninių ryšių tinklus (nagrinėjamu atveju – palydovinį transliacijos tinklą) naudoja kaip pagrindinį šaltinį (priemonę) televizijos transliacijoms priimti, kai šiuos tinklus, kaip minėtą pagrindinį šaltinį (priemonę) naudoja tik apie 6 proc. visų galutinių paslaugų gavėjų (nagrinėjamu atveju – namų ūkių)?

Ar sprendžiant dėl Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 31 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo turi būti atsižvelgiama į interneto vartotojus, kurie atitinkamas televizijos programas (jų dalį) gali nemokamai ir tiesiogiai stebėti internetu?

Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybėms narėms nustatyti privalomą įpareigojimą elektroninių ryšių tinklais neatlygintinai retransliuoti televizijos programą ūkio subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, kai transliuotojas, kurio naudai nustatomas šis įpareigojimas, turi visas galimybes pats savo lėšomis transliuoti minėtas televizijos programas tuo pačiu tinklu?

Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybėms narėms nustatyti privalomą įpareigojimą elektroninių ryšių tinklais neatlygintinai retransliuoti televizijos programą ūkio subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, kai šis įpareigojimas apimtų tik apie 6 proc. visų namų ūkių ir šie namų ūkiai turi galimybę minėtą televizijos programą stebėti naudojantis antžeminės transliacijos tinklu, internetu?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT nėra priėmęs sprendimo (byla Nr. C-87/19)

Dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalies,193 ir 287 straipsnių išaiškinimo

LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3539-602/2019 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti:

Ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalis ir 193 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas negali būti pripažintas „savarankiškai“ vykdžiusiu nagrinėjamą (ekonominę) veiklą ir vienasmeniškai turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį už ginčo tiekimus, t. y ar Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies ir 193 straipsnio taikymo tikslais apmokestinamuoju asmeniu, atsakingu už ginčo prievoles, laikytina jungtinė veikla (jungtinės veiklos dalyviai kartu; nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir jo veiklos partneris kartu), kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, o ne vien tik toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas?

Teigiamai atsakius į pirmą klausimą, – ar Direktyvos 2006/112/EB 193 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM moka jungtinės veiklos, kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, dalyviai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir veiklos partneris) kiekvienas individualiai nuo kiekvieno jų gautos (gautinos, priklausančios) atlygio už apmokestinamus nekilnojamojo turto objektų tiekimus dalies? Ar Direktyvos 2006/112/EB 287 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, šioje nuostatoje nurodyta metinė apyvarta nustatoma atsižvelgiant į visos jungtinės veiklos (bendrai jungtinės veiklos dalyvių gautas) pajamas?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT nėra priėmęs sprendimo. (byla Nr. C-312/19).