Naujienos

Artėjant naujiems mokslo metams Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) dalinasi šių metų birželį paskelbtais išaiškinimais dėl specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pavėžėjimo savivaldybėse.

2026 m. birželio 10 d. LVAT išnagrinėjo bylą dėl Vilniaus miesto savivaldybės nustatytos specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pavėžėjimo į mokyklą ir atgal tvarkos. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės tarybos patvirtintų taisyklių, pagal kurias pavėžėjimo paslauga buvo siejama su mokinio ir vieno iš jo tėvų deklaruota gyvenamąja vieta. LVAT pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės nustatytos taisyklės ta apimtimi, kuria specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pavėžėjimas buvo siejamas su vaiko ir vieno iš jo tėvų deklaruota gyvenamąja vieta Vilniaus miesto savivaldybėje bei kitų savivaldybių mokiniams buvo nustatytos papildomos sąlygos, prieštaravo Švietimo įstatymui ir teisėtumo principui. 

Byloje vertintoje savivaldybės nustatytoje tvarkoje buvo numatyta, kad pavėžėjimo paslauga teikiama specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, jeigu vaiko ir vieno iš jo tėvų deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Tuo metu planuojant į laisvas vietas priimti tokį mokinį iš kitos savivaldybės, iš jo tėvų turėjo būti gautas gyvenamosios vietos savivaldybės rašytinis patvirtinimas, kad ši užtikrins mokinio pavėžėjimą arba apmokės kelionės į mokyklą ir atgal išlaidas. Į teismą kreipęsis Vyriausybės atstovas abejojo, ar savivaldybė, organizuodama įstatyme numatytą specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pavėžėjimą, galėjo šios paslaugos teikimą susieti su deklaruotos gyvenamosios vietos kriterijumi. 

Byloje buvo analizuojamos Švietimo įstatymo nuostatos, pagal kurias mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgiančių savarankiškai atvykti į mokyklą, vežimą į mokyklą ir atgal organizuoja už mokyklą atsakinga institucija ar jos savininkas. Įstatymas suteikia teisę nustatyti konkrečią pavėžėjimo organizavimo tvarką ir atvejus, tačiau LVAT priimtame sprendime pabrėžė, kad ši teisė nėra neribota. Savivaldybė gali detalizuoti, kaip praktiškai organizuojamas mokinių pavėžėjimas – nustatyti procedūras, maršrutus, vežimo būdus ir kitus organizacinius aspektus. Vis dėlto sprendime pažymėta, kad tokia tvarka negali pakeisti pačios įstatymu suteiktos garantijos esmės ar nepagrįstai susiaurinti mokinių, kuriems ši garantija taikoma, rato. 

LVAT atkreipė dėmesį, kad Švietimo įstatyme specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai nėra skirstomi pagal tai, kurioje savivaldybėje deklaruota jų ar jų tėvų gyvenamoji vieta. Todėl tokio papildomo kriterijaus negalima nustatyti žemesnės galios savivaldybės teisės aktu, jeigu dėl jo vieniems specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams sudaromos kitokios galimybės naudotis pavėžėjimu nei kitiems. 

Sprendime LVAT akcentavo ir lygiateisiškumo principo reikšmę. Kai įstatymas nenustato mokinių diferencijavimo pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, pirmenybė turi būti teikiama visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių lygiateisiškumui bei jų teisių ir interesų vienodai apsaugai. Savivaldybei suteikta teisė savarankiškai organizuoti paslaugas negali būti aiškinama taip plačiai, kad leistų susiaurinti aukštesnės galios teisės aktu garantuojamas mokinių teises. Kitaip tariant, savivaldybė gali spręsti, kaip pavėžėjimas bus organizuojamas, tačiau negali vien deklaruotos gyvenamosios vietos pagrindu nuspręsti, kuriems įstatyme nurodytus specialiuosius ugdymosi poreikius turintiems mokiniams ši garantija bus užtikrinama. 

Administracinė byla Nr. eA-811-1188/2026