Naujienos

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) šios dienos sprendimu pripažino, kad energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 2.2 papunktis bei Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos nuostatos, susijusios su biodegalų iš palmių riebalų rūgščių distiliato (PFAD) suvartoto kiekio apibrėžimu, Seimo narių pareiškimuose nurodytiems aukštesnės galios aktams neprieštarauja.

Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 patvirtino naujos redakcijos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodiką, pagal kurią, be kita ko, apskaičiuojamas bendrasis galutinis atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimas transporto sektoriuje bei pažanga siekiant transporto tikslo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/2001, kurioje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema.

Remiantis Metodikos 12 punktu, apskaičiuojant anksčiau minėtus rodiklius, biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, energijos dalis negali daugiau kaip vienu procentiniu punktu viršyti Metodikos 1 priedo 3 punkte nurodytos biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinės dalies.

Pagal byloje ginčytą energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356  2.2 papunktį, kuriuo patvirtinta Metodikos 14 punkto redakcija nuo 2022 m. liepos 1 d., biodegalai, pagaminti iš palmių aliejaus apdorojimo metu susidarančio šalutinio produkto palmių riebalų rūgščių distiliato, laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų ir įskaitomi į Metodikos 12 punkte nustatytą ribą.

Byloje taip pat kvestionuotas Metodikos 1 priede pateiktas biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinė dalis, kuri, kaip minėta, svarbi apskaičiuojant biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, energijos dalis.

Seimo nariai savo pareiškimuose ministro įsakymo ir Metodikos teisėtumu suabejojo įvairiais aspektais.

Pirmiausia vienas iš pareiškėjų kėlė klausimą, ar energetikos ministras apskritai turėjo įgaliojimus apibrėžti biodegalų, pagamintų iš palmių aliejaus apdorojimo metu susidarančio šalutinio produkto palmių riebalų rūgščių distiliato, suvartotą kiekį transporto sektoriuje 2020 metais ir nustatyti, kuriai biodegalų kategorijai jie yra priskiriami. LVAT sprendime šiuo aspektu pažymėta, kad Metodikoje nustatyta apskaičiavimo tvarka nėra niekaip apibrėžta įstatyme; tokie įgaliojimai yra suteikti būtent energetikos ministrui, konkrečiai įgyvendinant, be kita ko, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 14 punktus.

Išsamiai ištyręs energetikos ministro įsakymo, kuriuo patvirtinta Metodika, priėmimo procedūros (be kita ko, svarstymo, derinimo) aplinkybes, LVAT nenustatė, kad būtų pažeistos pareiškėjų nurodytos teisėkūros taisyklės. Be kita ko, nenustatyta, kad apie Metodikos projektą turėjo būti pranešta Standartizacijos departamentui bei sustabdytas priėmimas informuojant apie projektą Europos Komisiją pagal Vyriausybės patvirtintas Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisykles.

Dėl būtinumo normas vertinti konkurencijos požiūriu LVAT pažymėjo, jog ginčytu teisiniu reguliavimu nustatomos ne ūkinės veiklos laisvės atsiradimo sąlygos ar esminis poveikis šiai laisvei, o jos įgyvendinimo tvarka, kuriai apibrėžti reikalingos specialios žinios, ir nors ginčytas Metodikos 14 punktas (redakcija nuo 2022 m. liepos 1 d.) turi įtakos tam tikrų biodegalų rūšių suvartojimo kiekiams Lietuvoje, tačiau šiuo punktu nėra apibrėžiami ūkio subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, skaičiai, o tam tikras įsiterpimas į ūkinės veiklos laisvę atliekamas objektyviai apibrėžtomis sąlygomis (pagrįstomis aplinkos apsaugos tikslais), kurios nekliudo ūkio subjektams konkuruoti sąžiningai ir lygiomis galimybėmis.

LVAT taip pat neįtikino vieno iš pareiškėjų argumentas, kad ginčytu teisiniu reguliavimu yra apribojamas biodegalų panaudojimas bei neskatinama pasiekti valstybei nustatytus atsinaujinančių energijos išteklių tikslus transporto sektoriuje. Kaip nurodyta sprendime, teismas, tirdamas norminio teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, negali prognozuoti, ar ministro pasirinktos ir teisiniu reguliavimu įtvirtintos konkrečios priemonės garantuos tam tikrų tikslų įgyvendinimą. Norminio administracinio akto prieštaravimą teisės normai, kuri įtvirtina konkretų įgyvendinimo rodiklį (šiuo atveju – apibrėžiant atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriuje 2030 metais), galima būtų pripažinti tuomet, jeigu būtų akivaizdu, jog teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas užkerta (užkirs) galimybę įgyvendinti nustatytus tikslus, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes. Šiuo aspektu byloje nebuvo pateikta konkrečių argumentų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad tirtas teisinis reguliavimas užkirs galimybę įgyvendinti Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą.

LVAT nesutiko ir su tuo, kad energetikos ministras negalėjo atidėti ginčytos nuostatos (2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356  2.2 papunkčio) įsigaliojimo vėlesniam laikui, pažymėjęs, kad teisės aktai teisėkūros subjektams nustato pareigą esant tam tikroms sąlygoms atidėti nustatomo teisinio reguliavimo įsigaliojimą, tačiau neriboja matant poreikį naudotis tokia atidėjimo galimybe.

Galiausiai byloje konstatuota, kad ginčyto teisinio reguliavimo teisėtumo įvertinimui pirmiausia yra reikšmingi tie aukštesnės galios teisės aktai, kurie susiję su biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose reglamentavimu, bet ne kitus teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai kaip antai Pašarų įstatymas bei Pašarų reglamentas (EB) Nr. 767/2009 (pareiškėjai teigė, kad PFAD turi būti laikoma pašarine žaliava), kurių atitikčiai vienas iš Seimo narių abejojo.

Akcentuota, kad ginčytas 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 2.2 papunktis priimtas, be kita ko, įgyvendinant Alternatyviųjų degalų įstatyme nustatytą tikslą – mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai. Šio tikslo įgyvendinimas gali būti pagrindžiamas Konstitucijos nuostatomis, pagal kurias valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei,  inter alia rūpinantis žmonių sveikata bei atsižvelgiant į Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Tokiu politiniu tikslingumu grindžiamas teisinis reguliavimas, kaip minėta, gali būti pripažįstamas neteisėtu, tik nustačius imperatyvių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai galima iš karto akivaizdžiai matyti, kad akte nustatytas teisinis reguliavimas užkirs galimybę įgyvendinti tikslą, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes.

Nurodytų argumentų pagrindu konstatuota, kad apibrėždamas biodegalų iš palmių riebalų rūgščių distiliato suvartotą kiekį ir priskirdamas juos prie konkrečios biodegalų rūšies, energetikos ministras nepažeidė jokių jį imperatyviai saistančių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų, ministras įgyvendino jam įstatymais suteiktus įgaliojimus, kuriems yra būdingas politinio tikslingumo pobūdis, leidęs įgyvendinti Direktyvą (ES) 2018/2001 ministro pasirinktu būdu.

Administracinės bylos Nr. I-8-520/2022.