Naujienos

Prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvė: taikomos priemonės teisinis vertinimas priklauso nuo jos faktinio poveikio žmogaus laisvei. 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2026 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjo bylą dėl prieglobsčio prašytojai pasienio procedūros metu taikyto judėjimo laisvės ribojimo ir suformulavo svarbius kriterijus, pagal kuriuos turi būti atskiriamas judėjimo laisvės apribojimas nuo sulaikymo. Teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju asmeniui faktiškai taikytas režimas prilygo sulaikymui, tačiau tam nebuvo tinkamo teisinio pagrindo.  

LVAT išaiškino, kad pasienio procedūros taikymas lemia pareigą gyventi Europos Sąjungos (ES) reglamente dėl bendros tarptautinės apsaugos procedūros nustatymo nurodytoje vietoje. Tačiau konkretus šios pareigos įgyvendinimo režimas turi atitikti Priėmimo sąlygų direktyvos nuostatas dėl judėjimo laisvės ribojimo ir sulaikymo. Užsieniečių teisinės padėties įstatymas turi būti kiek įmanoma aiškinamas atsižvelgiant į šios direktyvos tekstą ir tikslą. Priėmimo sąlygų direktyvoje įtvirtintas draudimas sulaikyti prieglobsčio prašytoją, nenustačius sulaikymo pagrindo ir individualiai neįvertinus jo būtinybės, taip pat reikalavimai motyvuoti sulaikymą ir nedelsiant paleisti neteisėtai sulaikytą asmenį yra pakankamai aiškūs, tikslūs ir besąlyginiai. Todėl pareiškėja galėjo šiomis garantijomis tiesiogiai remtis prieš valstybės instituciją. Savo ruožtu, jeigu nacionalinės teisės negalima išaiškinti su jomis suderinamai, teismas privalo užtikrinti šių garantijų veiksmingumą, prireikus netaikydamas joms prieštaraujančių nacionalinių nuostatų. 

Byla kilo Migracijos departamentui nusprendus besilaukiančią tarptautinės apsaugos prašytoją apgyvendinti priėmimo centre, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje, kol vykdoma pasienio procedūra. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko ir prašė leisti jai gyventi laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.  

Nuo 2026 m. birželio 12 d. pradėtas taikyti naujasis ES Migracijos ir prieglobsčio paktas numato pasienio procedūrą, leidžiančią tam tikrus tarptautinės apsaugos prašymus nagrinėti dar nesuteikus prašytojui teisės atvykti į valstybės narės teritoriją. 

LVAT pabrėžė, kad draudimas atvykti į valstybės teritoriją apibrėžia prieglobsčio prašytojo procesinę padėtį pasienio procedūros metu, tačiau savaime nėra pakankamas pagrindas atimti jo laisvę. Sulaikymas yra savarankiška ES teisės sąvoka, todėl asmeniui taikoma priemonė turi būti vertinama pagal jos faktinį turinį ir poveikį, o ne nacionalinėje teisėje vartojamą pavadinimą. Skiriant judėjimo laisvės apribojimą nuo sulaikymo atliekamas visuminis vertinimas: atsižvelgiama į asmens individualią padėtį, taikomo režimo tikslą ir trukmę, procesines garantijas bei faktinių ribojimų pobūdį ir mastą. Šis vertinimas, be kita ko, priklauso nuo to, ar asmuo turi realią galimybę savo valia palikti apgyvendinimo vietą.  

Nagrinėtoje byloje pareiškėja galėjo judėti priėmimo centro teritorijoje, tačiau negalėjo jos savo valia palikti. Tam buvo reikalingas išankstinis individualus leidimas, o vienu atveju – ir darbuotojo palyda. Asmuo tris kartus prašė leisti išvykti iš centro, tačiau nė karto realiai negalėjo jo palikti. Įvertinęs šias aplinkybes, režimo trukmę ir bendrą taikytų ribojimų poveikį, LVAT pripažino, kad pareiškėja faktiškai buvo sulaikyta. 

Šiomis aplinkybėmis byloje pažymėta, jog pagal nacionalinę teisę ilgiau kaip 48 valandas užsienietis gali būti sulaikytas tik teismo sprendimu. Todėl Migracijos departamento sprendimas negalėjo būti pakankamas tokio sulaikymo teisinis pagrindas. Be to, jame nebuvo nurodytas konkretus sulaikymo pagrindas, individualiai neįvertinta būtinybė atimti pareiškėjos laisvę ir nepaaiškinta, kodėl siekiamo tikslo nebuvo galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. 

Byloje buvo reikšminga ir pareiškėjos individuali padėtis. Teismas pažymėjo, kad nėštumas savaime neužkerta kelio taikyti pasienio procedūrą ar riboti judėjimo laisvę, tačiau tai yra aplinkybė, į kurią privaloma atsižvelgti individualiai vertinant taikomos priemonės proporcingumą, asmens specialiuosius priėmimo poreikius ir galimybę toliau taikyti pasienio procedūrą.  

Atsižvelgdamas į byloje susiklosčiusias aplinkybes, LVAT taip pat pažymėjo, kad sulaikymo sąvoka ir esminiai jos atribojimo nuo judėjimo laisvės apribojimo kriterijai jau yra pakankamai aiškiai suformuluoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje. Todėl bylai reikšmingas ES teisės aiškinimas ir taikymas nekėlė pagrįstų abejonių, o pareiškėjos siūlytas prejudicinis klausimas nebuvo būtinas bylai išspręsti. Dėl šios priežasties prašymas kreiptis į ESTT nebuvo tenkintas.  

LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Migracijos departamento sprendimą, o pareiškėją nurodė nedelsiant paleisti iš neteisėtu pripažinto sulaikymo. Migracijos departamentas įpareigotas per tris darbo dienas iš naujo išspręsti jos apgyvendinimo klausimą. Iki naujo sprendimo priėmimo asmens apgyvendinimas priėmimo centre tęsiamas netaikant judėjimo laisvės apribojimų – jai turi būti sudaryta reali galimybė savo valia išeiti iš centro teritorijos ir į ją grįžti be atskiro leidimo.  

Teismas kartu pabrėžė, kad paleidimas iš sulaikymo savaime nereiškia nei leidimo atvykti į Lietuvos teritoriją, nei pasienio procedūros nutraukimo. Jei pasienio procedūra teisėtai tęsiama, asmeniui gali būti nustatyta pareiga gyventi paskirtoje vietoje, tačiau tokia pareiga savaime nesuteikia pagrindo uždrausti jam išeiti iš apgyvendinimo vietos teritorijos.  

Administracinė byla Nr. SU-32-575/2026