Naujienos

Žmogaus teisių apsauga šiandien nebėra vienos valstybės rūpestis – tai bendras Europos teismų dialogas, kuris peržengia nacionalinių jurisdikcijų ribas. Šią mintį dar kartą patvirtino spalio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose vykusios tarptautinės konferencijos „25-eri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiklos metai. Europos ir nacionalinės žmogaus teisių apsaugos sąveikos stiprinimas“ dalyviai.

Vienas ryškiausių konferencijos akcentų tapo diskusija, skirta aptarti, kaip nacionaliniai ir Europos teismai šiandien interpretuoja ir įgyvendina žmogaus teisių apsaugos principus. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Skirgailė Žalimienė, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė, teisėja Veronika Krūmiņa, Latvijos Konstitucinio Teismo teisėja, prof. dr. Andreas Korbmacher, Vokietijos Federalinio administracinio teismo pirmininkas bei prof. dr. Jacek Chlebny, Lenkijos Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Jų pranešimai atskleidė skirtingas, bet viena kitą papildančias patirtis – nuo teismų aktyvumo ribų iki teisinės valstybės principo įgyvendinimo demokratinės visuomenės kontekste.

Pasak prof. dr. Skirgailės Žalimienės, šiuolaikinėje Europoje žmogaus teisių apsauga tampa vis labiau bendra teismų atsakomybe. Administraciniai teismai, anot jos, atlieka ypatingą vaidmenį užtikrindami veiksmingą teisinės valstybės funkcionavimą ir žmogaus teisių įgyvendinimą praktikoje.

„Administraciniai teismai yra arčiausiai žmogaus – jie pirmieji vertina, kaip valdžios sprendimai veikia asmens teises ir laisves. Todėl nuo jų gebėjimo taikyti Europos teisės principus priklauso ne tik nacionalinės, bet ir visos Europos teisinės sistemos darnumas,“ – pabrėžė ji.

Pirmininkės teigimu, administracinė justicija šiandien turi neapsiriboti vien individualių bylų sprendimu, bet matyti platesnį kontekstą – prisidėti prie vieningos žmogaus teisių apsaugos architektūros stiprinimo visoje Europoje.

„Mūsų kasdienis darbas – tai dialogas, vykstantis ne tik tarp teismo ir žmogaus, bet ir tarp valstybių, tarp nacionalinių ir Europos institucijų. Tokiu būdu kuriame teisinį pasitikėjimą, be kurio neįmanoma nei teisinga valstybė, nei vieninga Europa,“ – sakė prof. dr. S. Žalimienė.

Prof. dr. Jacek Chlebny, Lenkijos Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, savo pranešime „Žmogaus teisė į pilietybę: įžvalgos pagal Lenkijos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką“ analizavo, kaip nacionalinio saugumo interesai dera su asmens teise į pilietybę. Jis pabrėžė, kad nors pilietybė yra vienas svarbiausių asmens tapatybės elementų, valstybės negali disponuoti šia teise politiškai – kiekvienas sprendimas turi būti pagrįstas teisėtumo ir proporcingumo principais.

„Pilietybės apsauga yra pamatinė vertybė, tačiau tuo pat metu negalime ignoruoti nacionalinio saugumo poreikių. Demokratinės valstybės turi gebėti rasti teisėtus ir proporcingus sprendimus, nepažeisdamos pačios pilietybės esmės,“ – teigė prof. dr. J. Chlebny.

Teisėja Veronika Krūmiņa savo pranešime kalbėjo apie subtilų demokratijos ir žmogaus teisių balansą, kurį kasdien turi palaikyti nacionaliniai teismai. Ji priminė, kad teisingumas nėra vien teisės normų taikymas – tai ir atsakomybė už vertybių išlaikymą.

„Teisėjas tampa tiltu tarp teisės ir gyvenimo – gyvenimo, kuris nuolat keičiasi ir verčia iš naujo apmąstyti pusiausvyrą tarp visuomenės saugumo ir individualių laisvių,“ – sakė teisėja, pabrėždama, kad teismai privalo saugoti demokratiją net tuomet, kai ją bandoma silpninti pačiais teisiniais instrumentais.

Tuo tarpu prof. dr. Andreas Korbmacher iš Vokietijos atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius dešimtmečius Europos ir nacionalinių žmogaus teisių apsaugos sistemų sąveika tapo struktūriniu teisinės valstybės pagrindu.

„Nacionalinių pagrindinių teisių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos sąsajos per pastaruosius dešimtmečius sukūrė labai glaudų ryšį tarp Europos ir nacionalinio žmogaus teisių apsaugos mechanizmų,“ – teigė jis. Profesorius pabrėžė, kad šis daugiasluoksnis teisinis tinklas stiprina bendrą Europos teisinės sistemos vientisumą, tačiau kartu reikalauja nuolatinio tarpinstitucinio dialogo, kad būtų užtikrintas teisinių standartų nuoseklumas.

Konferencijos pranešimai pabrėžė, kad žmogaus teisių apsauga šiandien remiasi pasitikėjimu tarp teismų, o teisingumo tęstinumą užtikrina nuolatinis bendradarbiavimas tarp nacionalinių ir Europos institucijų. Teismai, veikdami kaip savarankiškos, bet bendrą atsakomybę prisiimančios institucijos, tampa jungiamąja grandimi tarp teisės ir visuomenės lūkesčių.

Europos žmogaus teisių apsaugos architektūra yra gyvas organizmas, ji nuolat kinta, prisitaiko prie naujų iššūkių ir stiprėja tik tuomet, kai išlieka paremta dialogu – ši mintis, skambėjusi pranešėjų pasisakymuose, tapo aiškiu atsakymu į klausimą: Europos ir nacionaliniai žmogaus teisių standartai susitinka ten, kur teismai kalbasi ta pačia teisingumo kalba.