Naujienos

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 21 d. priimtoje nutartyje išaiškino, jog savavališkos statybos įteisinimas privalo būti atliekamas atsižvelgiant į besivystančius teisinius santykius, kintančius viešuosius interesus ir vadovaujantis savavališkos statybos pasekmių šalinimo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2013 m. gegužės 16 d. Nacionalinės žemės tarnybos Patikrinimo akto ir jį patvirtinusio 2013 m. spalio 16 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo, taip pat reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą parengti naują teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą. Pareiškėja pateikė Nacionalinei žemės tarnybai specialaus teritorijų planavimo dokumento projektą, siekdama įteisinti savavališką statybą. Nacionalinė žemės tarnyba priėmė Patikrinimo aktą su neigiama patikrinimo išvada. Išvada motyvuota tuo, jog projektas, be kita ko, parengtas pažeidžiant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, įsigaliojusį 2013 m. sausio 1 d., tai yra, galiojusį Patikrinimo akto priėmimo metu. Pareiškėjos nuomone, nagrinėtu atveju turėjo būti vadovaujamasi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusiomis nuostatomis, kurios buvo palankesnės jos atliktos savavališkos statybos įteisinimui.

LVAT pabrėžė, jog teisėkūros subjektas, keisdamas teisinį reguliavimą, paprastai apsisprendžia tam tikriems asmenų lūkesčiams, atsiradusiems keičiamo teisinio reguliavimo pagrindu, suteikti teisinę apsaugą ir įtvirtinti šių lūkesčių apsaugą užtikrinančias nuostatas teisės aktuose. Taigi, vertinant, ar tam tikras asmens lūkestis yra pagrįstas teise, pirmiausia būtina atsižvelgti į tokią tiesiogiai išreikštą teisėkūros subjekto valią. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad asmuo, savavališkai pradėjęs statybą, negali tikėtis ir reikalauti, kad teisinis reguliavimas išliks nepakitęs ar jis galės ignoruoti pasikeitusį teisinį reguliavimą. Galimybė įsiteisinti savavališką statybą yra įstatymo leidėjo suteikta tam tikros formos lengvata, kuria neturi būti piktnaudžiaujama. Ji turi būti atliekama atsižvelgiant į besivystančius teisinius santykius (be kita ko, į susiformuojančius, kintančius viešuosius interesus) ir griežtai laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taigi, savavališkos statybos pasekmių šalinimas turi vykti vadovaujantis tokio pasekmių šalinimo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis. Išimtys iš šios bendros taisyklės yra galimos tik esant aiškiam, jas leidžiančiam teisiniam pagrindui (pavyzdžiui, įstatymui).

Išanalizavusi šioje byloje susiklosčiusią situaciją, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėtu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti savavališkos statybos pasekmių šalinimo metu nebegaliojančių teisės aktų. Pirma, pareiškėjos situacija neatitiko pereinamąjį laikotarpį apibrėžusiame teisės akte tiesiogiai įtvirtintų sąlygų, kurioms esant leidžiama savavališką statybą įteisinti, vadovaujantis tokio įteisinimo metu nebegaliojančiais teisės aktais. Antra, teisėto lūkesčio įteisinti statybą pagal nebegaliojančius teisės aktus nesukūrė ir bendrosios kompetencijos teisme patvirtinta taikos sutartis. Išanalizavusi ginčui aktualios taikos sutarties tekstą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja savo lūkesčius grindė tik subjektyviu (asmeniniu) požiūriu į šią sutartį ir jos subjektyviu interpretavimu. Todėl LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjos reikalavimus pripažino nepagrįstais ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas.

Daugiau informacijos yra skelbiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo interneto svetainėje www.lvat.lt. Bylos Nr. eA-2466-492/2016. Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją, prašome nurodyti informacijos šaltinį.