Naujienos

Tremtinio teisinis statusas: asmeniui nėra teisinio pagrindo suteikti tremtinio (ar jam prilyginto asmens) statusą, kai archyviniai duomenys rodo, kad jo tėvams po tremties buvo leista grįžti į Lietuvą ir jokių realių grįžimo ar gyvenimo Lietuvoje suvaržymų nebuvo įrodyta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2026 m. sausio 7 d. nutartimi teisėtu pripažino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio (ar jam prilyginto asmens) teisinį statusą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi dėl šio statuso suteikimo, nurodydama, jog gimė tremtyje ir yra asmenų, patyrusių represijas, vaikas. Jos teigimu, sprendžiant klausimą nepakankamai įvertintos istorinės okupacijos aplinkybės, o jos tėvų galimybės grįžti į Lietuvą po tremties esą buvo faktiškai suvaržytos. Pareiškėja taip pat rėmėsi tarptautinės humanitarinės teisės nuostatomis ir argumentavo, kad teisinis reguliavimas turėtų būti aiškinamas jai palankiai.

Ginčui aktualios Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias tremtiniais ir jiems prilyginamais asmenimis yra pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) (5 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tačiau LVAT konstatavo, kad pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nuostatos, nustatančios tremtinio teisinio statuso pripažinimo sąlygas pagal tėvų suvaržymus ir negrįžimą į Lietuvą.

Administracinėje byloje pateikti archyviniai duomenys patvirtino, jog pareiškėjos tėvams, pasibaigus tremties laikui, buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog bent vienam iš tėvų buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje. Todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai prašomą teisinį statusą.

LVAT nustatė, jog byloje nėra pagrindo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais naikinti ginčijamą atsakovo įsakymą bei jo sudėtine dalimi laikomą, pareiškėjai nepalankią Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadą. Konstatuota, kad pareiškėjos ginčijami atsakovo sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, buvo priimti kompetentingo subjekto ir laikantis pagrindinių bei esminių procedūrų.

Atsižvelgęs į šiuos argumentus, LVAT pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Administracinė byla Nr. eA-138-525/2026