Naujienos

Valstybės tarnyba: Muitinės departamento atsisakymas muitinės pareigūnui kompensuoti jo patirtas važiavimo išlaidas nebuvo grindžiamas galiojančiomis ir teisėtomis teisės normomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. spalio 2 d. nutartimi išnagrinėjo administracinę bylą, kurioje buvo atnaujintas procesas, ir priteisė pareiškėjui iš Muitinės departamento 2 865,55 Eur jo patirtų važiavimo išlaidų kompensaciją.

Procesas administracinėje byloje buvo atnaujintas dėl galbūt padaryto materialiosios teisės normos – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas dėl kompensavimo tvarkos) 2.2.2 punkto, reglamentuojančio pareiškėjo patirtų važiavimo išlaidų kompensavimą, – aiškinimo ir taikymo pažeidimo pareiškėjo atveju.

LVAT 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024, kurios pagrindu procesas šioje administracinėje byloje buvo atnaujintas, pripažino, kad Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas savaime nevertinamas kaip pažeidžiantis iš aukštesnės galios teisinio reguliavimo kylančių imperatyvų, tačiau tai, kad Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos nėra numatytas kompensavimo mechanizmas tuo atveju, kai pareigūnas dėl kelionės dėl tarnybos reikmių ir (ar) kelionės pagal tarnybos pobūdį tarnybos tikslais, o taip pat kelionės į tarnybą ir iš jos, kai pareigūnas siunčiamas tarnybon į nuo gyvenamosios vietos nutolusias pareigų atlikimo vietas, patiria objektyviai pateisinamas išlaidas, viršijančias, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte nustatytą kompensuojamą tokių išlaidų dydį, nedera su iš teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu. Kitaip tariant, pastarojoje byloje konstatuota, jog ginčo teisinė situacija atitinka legislatyvinės omisijos teisinę padėtį.

Tokiomis aplinkybėmis, atnaujinus procesą individualioje administracinėje byloje, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių (pareiškėjo ir Muitinės departamento) negali būti vertinami kaip susiklostę galutinai ir reikia įvertinti, kokius padarinius tokiai bylą sukuria LVAT 2024 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas, sudarantis pagrindą kompensuoti objektyviai pateisinamas išlaidas pareigūnams, Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos turėjo būti sureguliuotas, tačiau Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos toks reguliavimas nebuvo įtvirtintas. Todėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas byloje negali būti taikomas dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to, kad Įsakymu dėl kompensavimo tvarkos nesureguliuota visa, kas privalėjo būti sureguliuota, atsižvelgiant į tikrąją reikalų padėtį.

Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensaciją nėra grindžiamas galiojančiomis ir teisėtomis teisės normomis ir yra nepagrįstas bei prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjui nustatyta pareigų atlikimo vieta buvo nutolusi apie 140 km nuo jo gyvenamosios vietos, yra objektyvi priežastis, dėl kurios pareiškėjui turėtų būti kompensuojamos jo apskaičiuotos ir papildomai patirtos visos važiavimo išlaidos – 2 865,55 Eur, taip realiai apginant jo teises.

Administracinė byla Nr. eA-1634-821/2024