Naujienos

Mokesčiai: Išaiškintos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 12(2) straipsnio 2 dalies taikymo išimties sąlygos, susijusios su reikalavimu įrodyti, kad už įsigytas prekes mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. spalio 23 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo pareigą į valstybės biudžetą sumokėti pridėtinės vertės mokestį (PVM) už jo 2014–2016 m. iš Vokietijos įsigytas ir tiesiogiai į Lenkiją nugabentas prekes (degalus).

Pareiškėjo pareigą mokėti PVM į Lietuvos biudžetą mokesčių administratorius kildino iš Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 12(2) straipsnio 2 dalies (kurią šis viešojo administravimo subjektas savo administracinėje praktikoje vadina „rezervo taisykle“), įtvirtinančios, jog prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje ir tuo atveju, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas.

Nustatyta, kad nagrinėti įsigijimai iš kitos valstybės narės (įsigijimai Bendrijos viduje) buvo susiję su tiekimo sandorių grandine – iš Vokietijos įsigytas ir jam į Lenkiją atgabentas prekes pareiškėjas pardavė kitose nei Lenkijoje valstybėse narėse PVM mokėtojomis įsiregistravusioms įmonėms, kurios, savo ruožtu, šias prekes pardavė įvairioms Lenkijos įmonėms. Pareiškėjas teigė, kad šios Lenkijos įmonės (galutinės prekių gavėjos) sumokėjo PVM į Lenkijos biudžetą, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma minėta PVMĮ 12(2) straipsnio 2 dalies išimtis.

Mokesčių administratorius, akcentuodamas, jog pareiškėjas neįrodė, kad Lenkijos įmonės būtų sumokėjusios PVM į Lenkijos biudžetą, atsisakė taikyti minėtą išimtį. Savo ruožtu pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis (mokesčių administratorius) privalėjo kreiptis į Lenkijos kompetentingas institucijos dėl informacijos apie tai, ar Lenkijos įmonės PVM sumokėjo ar ne.

Tačiau LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą ir susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, sprendė, kad PVMĮ 12(2) straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tik tuo atveju, kai prekes įsigyjantis PVM mokėtojas neįrodo, kad jis įvykdė jam, kaip prekių įsigijimą iš kitos valstybės narės atlikusiam apmokestinamajam asmeniui, tenkančias mokestinės prievoles toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas. Tai, kad, be kita ko, dėl netinkamo vėlesnių (po įsigijimo iš kitos valstybės narės) šio PVM mokėtojo atliktų tiekimo sandorių kvalifikavimo šių prekių pirkėjai galbūt sumokėjo PVM valstybėje narėje, kurioje baigėsi minėtas prekių gabenimas, neturi įtakos vertinant šios PVMĮ nuostatos taikymą.

Tai nagrinėtu atveju reiškė, kad visiškai nebuvo aktuali aplinkybė, ar minėtos Lenkijos įmonės (galutinės ginčo prekių gavėjos) sumokėjo PVM į šios valstybės narės biudžetą.

Kadangi pareiškėjas neneigė, jog jis PVM už ginčo prekes Lenkijoje nedeklaravo, taip pat nebuvus duomenų apie tai, kad toks, kaip ginčo, įsigijimas buvo neapmokestinamas šioje valstybėje narėje, mokesčio administratoriaus sprendimas dėl mokėtino PVM buvo pripažintas pagrįstu.

Administracinė byla Nr. eA-123-602/2024.