Naujienos

Vaizdo stebėjimo kameros prie namų, sodybose ar kiemuose tapo įprasta turto apsaugos priemone. Tačiau ką daryti, jei kamera fiksuoja ne tik jūsų kiemą, bet ir teritoriją, kuria turi teisę naudotis kitas žmogus? Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2026 m. liepą išnagrinėtoje byloje atkreipė dėmesį į svarbią ribą: vien tai, kad filmuojama teritorija priklauso kameros savininkui, savaime dar nereiškia, kad joje vykdomam vaizdo stebėjimui nekeliami asmens duomenų apsaugos reikalavimai. 

Ginčas byloje kilo dėl privačiame žemės sklype įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, į kurios stebėjimo lauką pateko ir sklypo dalis, kuriai nustatytas servitutas – teisė šia teritorija naudotis kitam asmeniui. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) buvo nurodžiusi tokį stebėjimą nutraukti, atitinkamai sureguliuoti kamerą arba naudoti vaizdo filtrus, kuriais būtų paslepiama servitutinė teritorija, taip pat sunaikinti šia kamera padarytus įrašus. 

LVAT, nagrinėdamas ginčą, pabrėžė, kad asmens duomenų apsaugos požiūriu svarbu ne vien tai, kam priklauso žemė. Reikšminga ir tai, kas turi teisę ja naudotis bei ar į kameros stebėjimo lauką patenka kiti žmonės. 

Kamerą įsirengėte savo sklype – ką reikėtų įvertinti? 

Jeigu vaizdo stebėjimas apima kitų žmonių naudojamą teritoriją ir leidžia juos identifikuoti, būtina įvertinti, ar tokiam asmens duomenų tvarkymui egzistuoja teisėtas pagrindas. Vien bendro paaiškinimo, kad kamera reikalinga turtui ar saugumui užtikrinti, konkrečioje situacijoje gali nepakakti. 

Kai stebėjimas grindžiamas teisėtu interesu, pavyzdžiui, siekiu apsaugoti savo turtą, turi būti įvertintos trys sąlygos: ar iš tiesų siekiama teisėto intereso, ar vaizdo stebėjimas yra būtinas tam interesui pasiekti ir ar filmuojamo žmogaus teisės bei interesai nėra viršesni. Šios sąlygos turi būti vertinamos kartu. 

Svarbi ir dar viena taisyklė – duomenų kiekio mažinimo principas. Kamera neturėtų fiksuoti daugiau, nei būtina konkrečiam teisėtam tikslui pasiekti. Todėl prieš nukreipiant kamerą į platesnę teritoriją verta įvertinti, ar turto apsaugos negalima užtikrinti siauresniu kameros matymo lauku, pakeitus jos kampą, naudojant privatumo zonas ar kitomis, mažiau kitų žmonių privatumą ribojančiomis priemonėmis. 

Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad viena iš kamerų apėmė ir teritoriją, kuria turėjo teisę naudotis kitas asmuo. Kamera galėjo rodyti vaizdą realiu laiku, o užfiksavus judesį į telefono programėlę buvo siunčiamas trumpas vaizdo įrašas. Vaizdo įrašai programėlėje buvo saugomi ilgą laiką. 

Atskaitomybės principas valdant duomenis 

LVAT atkreipė dėmesį ir į vadinamąjį atskaitomybės principą:  pats duomenų valdytojas turi gebėti pagrįsti, kad jo vykdomas asmens duomenų tvarkymas atitinka BDAR reikalavimus. Nagrinėtu atveju VDAI atliekamo tyrimo metu nebuvo pateikta pakankamai duomenų, įrodančių, kad kito asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas teisėtam interesui užtikrinti ir kad šis interesas buvo viršesnis už filmuojamo asmens teises. 

Taigi praktinis atsakymas į klausimą, kiek gali matyti jūsų kiemo kamera, priklauso ne vien nuo sklypo ribų. Svarbu, ar į stebimą teritoriją patenka kiti asmenys, kokiu tikslu jie filmuojami, ar toks stebėjimas iš tiesų būtinas ir ar to paties tikslo negalima pasiekti mažiau privatumą ribojančiomis priemonėmis. 

Administracinė byla Nr. eA-413-789/2026