2024 metai

Dėl 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) aiškinimo

LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-128-822/2024 nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB 9 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad investicinės įmonės įprastinės paslaugų sutarties pagrindu kliento duoto pavedimo parduoti vertybinius popierius (akcijas) reguliuojamoje rinkoje vykdymas (ne)gali būti pripažintas viršijančiu įprastinių pareigų atlikimą vien dėl to, kad jis (i) kitos sutarties pagrindu šiam klientui teikia paslaugas šių vertybinių popierių (akcijų) pardavimo už reguliuojamos rinkos ribų procese ir (ii) dėl to žino viešai neatskleistą informaciją apie kliento ketinimus (apsisprendimą) dėl už reguliuojamos rinkos ribų parduodamų šių popierių (akcijų) kainos?

2. Ar Reglamento (ES) Nr. 596/2014 8 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 2 dalies b punktas ir 14 straipsnio a punktas turi būti aiškinami taip, kad šio reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas asmuo (ne)gali būti kompetentingos institucijos pripažintas pažeidusiu 14 straipsnio a punkte nustatytą draudimą, kai jis su jo klientu sudarytos sutarties pagrindu prekiauja vertybiniais popieriais siekdamas tik įvykdyti šio kliento pavedimą, neatsižvelgiant į tai, ar klientas šį pavedimą pateikė pasinaudodamas viešai neatskleista informacija, kaip tai suprantama pagal 8 straipsnio 1 dalį?

3. Ar Reglamento (ES) Nr. 596/2014 9 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją pakanka kompetentingai institucijai remtis tik šio reglamento 24 konstatuojamoje dalyje nurodyta prezumpcija, siekiant pripažinti, kad kliento pavedimo investicinei įmonei, nurodytai šio reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte, parduoti vertybinius popierius (akcijas) reguliuojamoje rinkoje pateikimo priežastis yra neteisėta, kai sprendžiamas klausimas dėl investicinės įmonės (finansų maklerio) pripažinimo pažeidusia šio reglamento 14 straipsnio a punktą?

4. Ar Reglamento (ES) Nr. 596/2014 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje nustatyti ribojimai (ne)gali būti taikomi emitento kapitalo dalį turinčio asmens prekybai šio emitento akcijomis reguliuojamoje rinkoje už rinkos kainą vien dėl to, kad šis asmuo jau yra (laisva valia) nusprendęs dėl konkrečios, tačiau viešai dar nepaskelbtos, už reguliuojamos rinkos ribų vykstančiame procese, apie kurio proceso pradžią ir numatomą pabaigą pranešta viešai, parduodamų emitento akcijų kainos?

5. Ar Reglamento (ES) Nr. 596/2014 24 konstatuojamoji dalis, 8 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio a punktas turi būti aiškinami taip, kad šio reglamento 8 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytas asmuo, kuris sutarties pagrindu įvykdė kliento pavedimą parduoti dalį vertybinių popierių (akcijų) reguliuojamoje rinkoje, siekdamas paneigti 24 konstatuojamoje dalyje įtvirtintą prezumpciją dėl piktnaudžiavimo rinka, turi (i) įrodyti, jog jo klientas, duodamas pavedimą, neatliko 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, ar (ii) pakanka įrodyti, kad jis kliento pavedimą įvykdė ne dėl to, kad turėjo viešai neatskleistos informacijos?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT byla C-773/24

Dėl Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo 30.6 straipsnio ir 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo

LVAT 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1670-575/2024 nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimo 30.6 straipsnis turėtų būti aiškinamas, kaip neleidžiantis Kanados, Izraelio ir Rusijos pilietybes turinčiam asmeniui remtis šio susitarimo nuostatomis, nacionaliniam teismui teikiant skundą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos, aplinkybėmis?
2. Ar 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalis, siejant ją su II priedu, turi būti aiškinama, kaip nedraudžianti laikinai galiojančio nacionalinio teisinio reguliavimo, pagal kurį siekiančiam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos piliečiui taikomas reikalavimas pateikti galiojančią vizą ar leidimą gyventi, neatsižvelgiant į tai, kad toks asmuo į Lietuvos Respubliką atvyko, pasinaudojęs beviziu režimu, kaip Reglamento 2018/1806 II priede nurodytos valstybės pilietis, kartu atskleidžiant šių Reglamento 2018/1806 nuostatų ir IEPS suderinamumo klausimą tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendimu Lenaimon, C-634/24, ECLI:EU:C:2026:86, nusprendė:

1. 2016 m. spalio 30 d. Briuselyje pasirašyto Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo 30.6 straipsnis turi būti aiškinamas taip: šio susitarimo dešimto skyriaus nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios, tačiau tai netrukdo jomis remtis atitinkamus nacionalinės teisės aktus aiškinant taip, kad jie atitiktų šias nuostatas.

2. 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento II priedu, turi būti aiškinama taip: pagal ją nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias tam, kad Rusijos pilietis gautų leidimą laikinai gyventi jos teritorijoje, jis turi pateikti tos valstybės narės valdžios institucijų išduotą vizą arba bet kurios valstybės narės išduotą leidimą gyventi, kai atvyko į pirmosios iš tų valstybių narių teritoriją neprivalėdamas pateikti vizos dėl to, kad jis taip pat yra vienos iš šio reglamento II priede nurodytų šalių pilietis.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-48-575/2026.

(Visą nutarties tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).

Dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka 1 straipsnio 1 dalies f punkto aiškinimo

LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-84-415/2024 nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar tokia nacionalinė nuostata, kokia yra įtvirtinta ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje, kiek ji yra susijusi su lošimų organizatoriaus svetainėje skelbiama informacija apie lošimus, yra „techninis reglamentas“ Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punkto prasme.
2. Ar Direktyvą 2015/1535 reikia aiškinti taip, kad tokio nacionalinio teisės akto kaip ALĮ, apie kurio nuostatas turi būti pranešta pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai jos laikytinos „techniniais reglamentais“ Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punkto prasme, nuostata negalima remtis prieš ūkio subjektus administracinės atsakomybės taikymo byloje, jei apie padarytus techniniu reglamentu laikytinos nuostatos pakeitimus nebuvo pranešta, tačiau buvo notifikuotas anksčiau priimtas įstatymo tekstas.

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2025 m. kovo 13 d. sprendimu byloje UAB „Unigames“ prieš Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C‑120/24, EU:C:2025:174, nusprendė:

1. 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, 1 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip: nacionalinės teisės nuostata, draudžianti skatinti dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose skelbiant informaciją apie šiuos lošimus tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šį punktą.

2. Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Europos Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie tokį pakeitimą nepranešta ir juo išplėsta šių nuostatų taikymo sritis, taigi tai yra „techninis reglamentas“, apie kurį reikia pranešti pagal minėto 5 straipsnio 1 dalį.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-11-415/2025.

(Visą sprendimo tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).

Dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 12 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo

LVAT 2024 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-429-556/2024 nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu:

Ar pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 12 straipsnio 2 dalies b punktą, aiškinant jį kartu su ES pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu, vertinant asmens, kuris tenkina kitus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, veiksmų atitiktį Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintam pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindui, egzistuoja pareiga atsižvelgti į tokio asmens jau atliktą bausmę, jam suteiktą malonę, amnestiją ar kitą panašaus pobūdžio aplinkybę?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2025 m. balandžio 30 d. sprendimu byloje K. L. prieš Migracijos departamentą, C‑63/24, EU:C:2025:292, nusprendė:

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 12 straipsnio 2 dalies b punktas, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu, turi būti aiškinamas taip: vertindamos, ar tarptautinės apsaugos prašytojo, kuris, be to, tenkina pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, veiksmai priskirtini šio 12 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintam pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindui, atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos ir prireikus teismai turi atsižvelgti į tai, kad šis prašytojas jau atliko bausmę, kuri jam buvo skirta už jo įvykdytus veiksmus, tačiau vien ši aplinkybė netrukdo nesuteikti prašytojui pabėgėlio statuso pagal šią nuostatą.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2025 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-59-556/2025 (byla nutraukta, mirus pareiškėjui).

(Visą nutarties tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).

Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 straipsnio ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo 53 straipsnio aiškinimo

LVAT 2024 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-178-415/2024 nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 straipsnį reikia aiškinti taip, kad į jo reglamentavimo sritį patenka nacionalinėje teisėje nustatytas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, taikomas tarptautinę vidurinio ugdymo programą, tarptautinio bakalaureato pagrindinio ir pradinio ugdymo programas vykdančios privataus fizinio asmens įsteigtos ugdymo įstaigos administracijos darbuotojams ir mokytojams?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiamas toks, kaip pagrindinėje byloje taikytinas nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį reikalavimas mokėti valstybinę kalbą yra taikomas be jokių išimčių, pirma, visiems mokytojams, dirbantiems privataus fizinio asmens įsteigtoje tarptautinę vidurinio ugdymo programą, tarptautinio bakalaureato pagrindinio ir pradinio ugdymo programas vykdančioje ugdymo įstaigoje, ir, antra, tokios ugdymo įstaigos administracijos darbuotojams, neatsižvelgiant į jokias atitinkamos ugdymo įstaigos veiklos specifiškumą lemiančias aplinkybes.
3. Ar 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo 53 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį draudžiamas toks, kaip pagrindinėje byloje taikytinas nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį reikalavimas mokėti valstybinę kalbą yra taikomas be jokių išimčių visiems mokytojams, dirbantiems privataus fizinio asmens įsteigtoje tarptautinę vidurinio ugdymo programą, tarptautinio bakalaureato pagrindinio ir pradinio ugdymo programas vykdančioje ugdymo įstaigoje, neatsižvelgiant į jokias atitinkamos ugdymo įstaigos veiklos specifiškumą lemiančias aplinkybes.

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendimu Vilniaus tarptautinė mokykla, C-48/24, ECLI:EU:C:2026:83, nusprendė:

1. SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas valstybėje narėje įsteigtai privačiai ugdymo įstaigai, kurioje kitos valstybės narės pilietis turi kapitalo, leidžiančio jam daryti aiškią įtaką tos įstaigos sprendimams ir lemti jos veiklą, kai ši įstaiga įsisteigimo valstybėje narėje už atlygį vykdo tarptautinę vidurinio ugdymo programą, taip pat tarptautinio bakalaureato pradinio ir pagrindinio ugdymo programas.

2. SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuomet, kai jis taikomas, nedraudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, pagal kurias privati ugdymo įstaiga, tarptautinę vidurinio ugdymo programą, taip pat tarptautinio bakalaureato pradinio ir pagrindinio ugdymo programas vykdanti ne šios valstybės narės valstybine kalba, privalo patikrinti, ar jos mokytojai ir administracijos darbuotojai, kuriems tenka nuolat bendrauti su visuomene ir viešojo administravimo institucijomis, atitinka reikalavimą vidutiniu lygiu mokėti šią kalbą, su sąlyga, kad šios teisės aktų nuostatos pateisinamos siekiant ją saugoti ir puoselėti ir yra būtinos bei proporcingos šiam tikslui pasiekti. Ši sąlyga nėra įvykdyta, kai minėtos teisės aktų nuostatos be jokių išimčių ar reikalavimų sušvelninimo taikomos visiems asmenims, kuriems jos skirtos, ir įpareigoja juos (kad įrodytų reikalaujamą valstybinės kalbos mokėjimo lygį) pateikti atitinkamos valstybės narės įstaigos išrašytą pažymėjimą, patvirtinantį, kad jos teritorijoje organizuojamas kalbos egzaminas yra išlaikytas.

3. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, 53 straipsnio 1 dalis, siejama su SESV 49 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuomet, kai ji taikoma, nedraudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, pagal kurias privačios ugdymo įstaigos, tarptautinę vidurinio ugdymo programą, taip pat tarptautinio bakalaureato pradinio ir pagrindinio ugdymo programas vykdančios ne šios valstybės narės valstybine kalba, mokytojams taikomas reikalavimas vidutiniu lygiu mokėti šią kalbą, su sąlyga, kad šios teisės aktų nuostatos pateisinamos siekiant ją saugoti ir puoselėti ir yra būtinos bei proporcingos šiam tikslui pasiekti. Ši sąlyga nėra įvykdyta, kai minėtos teisės aktų nuostatos be jokių išimčių ar reikalavimų sušvelninimo taikomos visiems asmenims, kuriems skirtos, ir įpareigoja juos (kad įrodytų reikalaujamą valstybinės kalbos mokėjimo lygį) pateikti atitinkamos valstybės narės įstaigos išrašytą pažymėjimą, patvirtinantį, kad jos teritorijoje organizuojamas kalbos egzaminas yra išlaikytas.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).